Gruodžio 7 diena, šeštadienis
Šiandien paliekam jau MŪSŲ tapusį kaimą. Rytas ankstyvas, reikia sušluoti kelių dienų pusryčių trupinius, nuvilkti patalynę, surūšiuoti ir ištuštinti šiukšlines. Piligrimų trumpalaikis prieglobstis neturi aptarnaujančio personalo.
Prieš sėdant į autobusėlį, Thierry, tik mums (čia niekada nekviečiami turistai), atvėrė kaimo bažnytėlės duris į dvasinį ir mistinį kaimo pasaulį. Vieta, kur sušalę, pavargę ir nusiminę kalniečiai išmoksta nuolankumo. Tik drauge sukalbėta ar sugiedota malda pagimdo viltį. Neapsigaukime, tai buvo praeityje, o dabartis kitokia. Rytdiena bus dar kitokia. Jei ką, bažnyčios raktus saugo kaime gyvenančių žmonių išsirinktas meras.
Piligrimai sustojo prie bažnytėlės altoriaus. Meistras Thierry ilgai tyli. Artėja buvimo drauge pabaigos ir naujos kelionės pradžios akimirka.
„….kiekvienas mes esame savo gyvenimo Meistras….“
„….prarandantys ir atrandantys bendrystę…“
Mūsų sekanti stotelė Richerenches kaimelis, garsėjantis savo sezoniniu trumų turgumi. Sakoma, kad pagal apyvartą – tai didžiausias turgus Provanse. Perėjus trumpą turgaus gatvelę visai to nepasakytum. Krenta į akis lankytojų apranga. Mes esame turtingų buržujų apsuptyje, kurie pasižymi savo manieromis, laisvu juoku ir neskubėjimu. Turgaus prekeiviai tokie patys – liejasi degustuojamas vynas, gali sukramtyti ir trumo riekę. Buržujų rankose nesimato jokių pirkinių. Visi buriasi prie austrių ir šampano baro. Čia didžiausias šurmulys.
Turgaus esmę supratau pamatęs krovininėmis mašinėlėmis užkimštus skersgatvius. Tai didmeninis trumų turgus, kuriame per savo atstovus apsiperka garsiausi ir turtingiausi Paryžiaus, Liono ir kitų miestų restoranai, turgaus perpardavinėtojai ir t.t. Prakalbintas prekeivis taupydamas žodžius atsakė, kad 1kg trumų didmeninė kaina yra apie 800 eurų, o jo mašinoje jų dabar yra už keliasdešimt tūkstančių eurų. Visa prekyba vyksta tik grynaisiais pinigais.
Jocya kviečia į kelionę. Pietūs „Restaurant Ouvrier“ – darbininkų valgykloje. Meniu nėra, kainų taip pat. Visiems aperityvas (jei negeri, perduok kaimynui), vienodas užkandis, karštas patiekalas, ir desertas. Balto ir raudono vyno asočių pristatyta visur, kur tik yra laisvos vietos. Bekeisdami tuščius ąsočius į pilnus, prie mūsų nejučia prisijungė vis labiau kauštantis restorano šeimininkas ir pajuodusiais poakiais pasipuošusi virėja/padavėja. Numatyti greiti kelionės pietūs virto kelias valandas trunkančia triukšminga puota. O taip, ir darbininkai turi teisę į šeštadienį!
Kita stotelė Philipe. Antropologas, ilgus metus studijavęs klajoklių piemenų gyvenimą sugalvojo pasistatyti namą. Savo rankomis, iš vietinių medžiagų, derindamas tradicijas ir šiuolaikiškas technologijas. Nenuostabu, kad bėgo ilgi pameistrystės metai, kurių rezultatas – šiaudų, molio ir medžio namas. Papasakoti neįmanoma – reikia pajausti. Čia mano namai. Norėjosi likti čia ir ramiai miegoti. Pasakysite, kad šis noras nulemtas išgerto vyno kiekiu. Nesiginu, kad vynas padėjo suprasti kas yra namai.
Philipe pažadėjo atvažiuoti į Dzūkiją gegužės pradžioje. Papasakojau, kad smėlio miškuose užaugę ir dirbantys medžio meistrai nori statyti burinį medinį laivą, tam kad įveiktų gyvenimo pelkes.
O, jūsų smagi draugija. Aš noriu su jumis statyti laivą.
Dzūkijos meistrų gildija svajoja statyti burinį laivą. Startas 2025 metų gegužę. Prisijunk ir Tu.
Gildijos metraštininkas, buvęs sūrio meistras,
Valdas
Parašykite komentarą