Gruodžio 6 diena, penktadienis.
Thierry vakare žadėjo, kad ši diena bus dar ypatingesnė. Sunku buvo suvokti ką tai reiškia. Tik sulipę į sunkvežimio kuzavą supratom, kad dar aukščiau, dar stačiau šiandien dirbsime, ten kur srūva kalnų šaltiniai maitinantys ir girdantys visą kaimelį. Šiuolaikiškai, tai yra prisilaikant higienos, įrengta vamzdžiai, kuriuos vėlgi reikia apsaugoti nuo užkritusių medžių ir akmenų.
Diena ypatingesnė, nes šlaitai statesni, o norint surinkti užgriuvusius medžius turime formuoti žmonių grandinę, kurios ilgis priklauso nuo meistrų gausumo. Taip mes tapome pilnateisiais, būtinai reikalingais kaimo bendruomenės nariais.
Thierry mums parodė ir savo namus, savo amžiaus statybas, kuriose dirba tik retsykiais, drauge su žmona. Tai vyksta labai retai, todėl statybos jau trunka antrą dešimtmetį ir truks tol kol pasibaigs. Aplankėm prie kelis šimtmečius statytą ir visai nerestauruotą kalnų namą. Puikiai iliustruojantį tiek vietinių medžiagų naudojimą, tiek meistro supratimą, tiek tuomečio gyvenimo realijas. Visose pusėse įrengtos šaudymo angos. Kiek supratau – šaudymo strėlėmis iš lankų, tam, kad apsiginti nuo pernelyg gobšaus ir agresyvaus kaimyno, vis sėlinančio surinkti vietos mokesčius.
Į kaštainių giraitę mus kviečia Patrice, Chloe ir jų maži vaikai. Patrice su Chloe į Sainte Marguerit atvažiavo iš Šveicarijos, nes suprato, kad čia nori auginti vaikus. Jie čia prižiūri kaštainių giraitę, rinkdami ir virdami kaštainių uogienę. Per septynis metus susilaukė 5 vaikų, kurie sparčiai auga miegodami kaštainių lapų pataluose. Nežinau kuo jie minta, nes tėvai vegetarai. Aistringa praktinė paskaita apie daržovių ir vaismedžių permakultūrą. Supratau, kad tais pačiais principais jie vadovaujasi ir savo asmeniniame gyvenime. Vietiniai kalniečiai nieko nesupranta ką jie čia kalba. O Thierry burbuliuoja, kad visą dieną apsikabinę vaikus Patrice blogai prižiūri kaštainius ir aplamai jiems čia nieko nesigaus. Nors Patrice seniai atsisakęs bet kokio alkoholio, bet dzūkiškų Laumės ašarų neįmanoma atsisakyti – jos nuplauna bet kokią širdgėlą.
Penktadienio vakare kaimo bendruomenės ir Dzūkijos meistrų gildijos aperityvas. Tam, kad pajausti skonius ir kvapus, maisto tradicijas – pilnas užkandžių Dzūkijos keliautojo lauknešėlis. Einant vakarui, tiek vietos kaimiečiai, tiek mes supratom kas vienija Varėną ir Sainte Marguerit Lafigere – gyvenimas gamtos ritmu. Tai mūsų kasdieninis gyvenimas, kurį ekspertai ir tyrėjai įvardija kaip autentiškumą, identitetą, ar dar kokiais kitais, magiškais ir vietos gyventojams sunkiai suprantamais žodžiais.
Parašykite komentarą