Piligriminės kelionės Prancūzijoje dienoraštis: III dalis

Gruodžio 5 diena, ketvirtadienis

Kalnų kaimelyje namai ir kaštainių terasos išsibarstę stačiuose kalno šlaituose, o vanduo yra žemai, ten kur teka upė. Tačiau paėjus 4 kilometrus aukštupiu, upė jau yra aukščiau – sunku suprasti dzūkiškų lygumų gyventojui. Reikia pamatyti. Taigi, ir vėl pasiėmę pjūklus, metalinius kuolus, virves ir dar daug visokių įrankių drauge su Daniel (meras) ir Thierry (vicemeras) žygiuojam į aukštupį.

Žygiuojam vandens kanalu. Tol kol kelio nepastoja užvirtusių medžių ir kelmų savartynas – potvynio pasekmė. Dalis komandos lieka tvarkyti užversto vandens kanalo, kiti žygiuojam toliau. Žygiuojam, nes jokio kelio nėra, jokia technika negali padėti. Nebent malūnsparnis. Atsimušam į didelę akmeninę uolą kuri riogso tiesiai kanalo viduryje, užstojus bet kokį vandens prabėgimą. Uola atsirito iš viršaus. Daniel atsidūsta – mes visą praeitą savaitę bandėme išjudinti, nuvilkti uolą į šoną, deja, be rezultato. Bandykime įveikti drauge!

Dzūkijos meistrams įveikus medžių ir šaknų savartyną  uola nepasirodė neįveikiama. Stebėdamas jų darbą prisiminiau garsiąją Sifizo akmens istoriją. Mūsų gyvenimas susideda iš kasdien tvarkomų ir vėl griūnančių akmenų. Kad ir koks beprasmis atrodytų šis veiksmas, jame slepiasi gyvenimo prasmė. 

Prieš daugelį metų skaityta Kobo Abės apysaka „Moteris smėlynuose“ tuomet atrodė žiauri ir visiškai absurdiška. Šiandien visą dieną  rinkdamas akmenis iš užpilto vandens kanalo pajutau to japonų entomologo, pakliuvusio į smėlio duobę gyvenimo prasmę. Thierry ir Daniel mums parodė, kad norėdami gyventi šiame kaime, turėtume  kiekvieną dieną rinkti akmenis iš kanalo. Aš pasiprašiau tai daryti visą kitų metų rudenį. Nuo Rugsėjo iki Kalėdų. 

Vakare keptos žarnokų dešros su bulvėmis ir vietos laukiniais obuoliais. Andouillette valgė tik tie, kurie gėrė daug vyno. Kiti valgė bulves su dzūkiškai raugintais kopūstais ir Helen su Benjamin dovanotais ožkų sūriais. Gyvenimas yra puikus. Ir tik išvažiavęs iš namų supranti kaip gera namuose. Ir kad myli savo kaimą, savo žmones, savo gamtą. Ne tik myli, bet turi pats ir rūpintis, kad tai gyvuotų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popular Posts

  • Grįžę iš Pamario: medžio meistrų užmojai ir svajonės
    Grįžę iš Pamario: medžio meistrų užmojai ir svajonės

    Dzūkai stato laivą – skamba kaip tūlo dzūkelio juokelis. Bet, atrodo, dalykas darosi rimtas. Svajonė užgimė viešint pas „Sodžiaus meistrus“ Rūdiškėse. Tvirtėjo ir brendo piligriminėje kelionėje Sainte Marguerit Lafigere kalnų kaimelyje Prancūzijoje. Gūdų vasario 8-osios rytą 6 vyrai (vien tik vyrai!) Mariaus autobusėliu tamsintais langais leidosi į paslaptingą kelionę. „Dzūkijos meistrų gildijos“ nariai išsiruošė į Marių kraštą. „Jei…

  • Piligriminės kelionės Prancūzijoje dienoraštis: V dalis
    Piligriminės kelionės Prancūzijoje dienoraštis: V dalis

    Gruodžio 7 diena, šeštadienis Šiandien paliekam jau MŪSŲ tapusį kaimą. Rytas ankstyvas, reikia sušluoti kelių dienų pusryčių trupinius, nuvilkti patalynę, surūšiuoti ir ištuštinti šiukšlines. Piligrimų trumpalaikis prieglobstis neturi aptarnaujančio personalo. Prieš sėdant į autobusėlį, Thierry, tik mums (čia niekada nekviečiami turistai), atvėrė kaimo bažnytėlės duris į dvasinį ir mistinį  kaimo pasaulį. Vieta, kur sušalę, pavargę ir nusiminę kalniečiai išmoksta nuolankumo. Tik…

  • Piligriminės kelionės Prancūzijoje dienoraštis: IV dalis
    Piligriminės kelionės Prancūzijoje dienoraštis: IV dalis

    Gruodžio 6 diena, penktadienis. Thierry vakare žadėjo, kad ši diena bus dar ypatingesnė. Sunku buvo suvokti ką tai reiškia. Tik sulipę į sunkvežimio kuzavą supratom, kad dar aukščiau, dar stačiau šiandien dirbsime, ten kur srūva kalnų šaltiniai maitinantys ir girdantys visą kaimelį. Šiuolaikiškai, tai yra prisilaikant higienos, įrengta vamzdžiai, kuriuos vėlgi reikia apsaugoti nuo užkritusių medžių ir akmenų. …