Gruodžio 4 diena, trečiadienis
Šią dieną praleidome pas ožkininkus ir sūrininkus Helen ir Bernjamin. Prašvitus, kalnų keliukas atrodo dar siauresnis, be jokių šalikelės atramų. Žemai apačioje tarp didžiulių akmenų teka kalnų upė. Mus pasitinka Benjamin su ramentais. Akmenys sutraiškė kojos kaulus – laukia ilga reabilitacija. Dalijuosi savo patirta rūsčia smulkių ūkininkų kasdienybe: ūkininkaudamas neturi teisės nei sirgti, nei susižeisti. Nebent turi puikius kaimynus. Šiandien puikus kaimynas Thierry į Sainte Marguerit ožkų ganyklas atvedė visą komandą meistrų iš Dzūkijos.




Prieš akis nesibaigiantis užgriuvusių ir gervuogių ūgliais susipynusių medžių savartynas. Medžio meistrai su benzininiais pjūklais puola medžius, kiti pasitelkę mačetes ir šiaip dar visokius nematytus peilius ir grėblius, kovoja su gervuogėm. Kai Benjamin buvo sveikas, tai buvo jo kasdienis žiemos darbas. Dabar tai mūsų kaimyniška pagalba, tam, kad dėl sūrininko traumos nežlugtų vienintelis kaimo ožkų ūkis, kuris yra svarbus visam kaimui.




Kaimo realybę supratome tik vakarieniaudami drauge su kaimo municipaliteto meru ir vicemeru. Specialiai mums vakare atsidarė kaimo restoranėlis, kuris šiaip gyvuoja tik vasaros sezono metu.


Sainte Marguerit Lafigere kalnų kaimelyje yra 178 namai. Iš jų tik 40 yra nuolat gyvenami. Visi kiti tapę arba vasarotojų savaitgaliniu prieglobsčiu, arba laikinos nuomos versliuku. Turizmo globalizacija įžengus net ir į atokiausius gamtos kampelius. Iš 40 nuolatinių namų 32-juose gyvena pensininkai ir tik 8 namai darbingi. Dabar suprantu, kodėl mūsų jauną ir stiprią Dzūkijos meistrų grupę Thierry paprašė įsitraukti į skubią kaimynišką pagalbą. Tiesiog daugiau nėra kam. Mūsų meistrystės mokymai remiasi kaimynystės puoselėjimu.








Parašykite komentarą