Kelionei susiruošėme tikėdami atverti duris į kitą pasaulį, pasaulį kurio nepažįstame, žinodami, kad būsime drauge su Meistrais, kurie kuria: statydami, lipdydami, kepdami duoną ar spausdami sūrį.
2024 Gruodžio 3, antradienis
Marselis mus pasitiko šiltu Viduržemio jūros vėju ir palmėmis. Patys Marselio gyventojai save laiko pirmiausia Marselio, jūrų kelių kryžkelės tarp Afrikos ir Europos, gyventojais, ir tik po to identifikuoja save kaip prancūzus. Jų kalba taip pat sava, kurios ,deja, neišgirdome apsinakvoję turistiniame IBIS viešbutyje.
Šiandien mes drauge su Julija, miela „Viva Sol“ aktyviste, jau 10 metų gyvenančia netoli Cevene kalnų masyvo, susitinkame su jos kaimiškos vietovės aktyviais gyventojais, siekdami suprasti kaip jie gyvena ir ką daro, kad tas gyvenimas visiems būtų geresnis, įdomesnis ir mielesnis.
Mūsų autobusėlio navigacija klaidingais keliais mus atveda į Saussine kaimelio restoranėlį, kuriame šeimininkauja Celine su Benjamin. Atėjusi su mumis susipažinti kaimelio merė Isabelle ir vicemeras Gerard pirmiausia prakalbo apie Ukrainą. Tai mums priminė, kad esame dalis to pasaulio kuriame vyksta karas ir kad mažame Prancūzijos kaimelyje, už 3000 km nuo Lietuvos, žmonės galvoja apie mus. Apie mus, kaip slenkstį , ant kurio turėtų suklupti tas agresyvus didžiarusiškas gaivalas.
Restoranėlyje šeimininkauja iš Prancūzijos didmiesčio atsikėlusi šeima. Restoranėlio matomoje vietoje kabo paauglio nuotrauka su užrašu „NE patyčioms“. Celine sūnus neiškentęs bendraklasių patyčių nusižudė. Tėvai nebegalėjo toliau gyventi agresyvioje miesto aplinkoje ir išvyko ieškoti ramybės kaimiškoje bendruomenėje. Saussine kaime jie rado vietinių žmonių svetingumą, kuri brangina kiekvieną gyvenantį ir dirbantį žmogų.
Vos už kelių kilometrų atvykstame pas duonos kepėją Mathieu. Jo asmeninės patirtys puikiai atpasakoja „Compagnons du devoir/Tour de France“ istoriją. Į Unesco nematerialaus paveldo lobyną įrašyta kelis šimtmečius trunkanti Compagnons meistrų gildijos veikla užburia savo pagarba amatui, amatininkui ir žinių dalijimuis.
Mathieu tik 35 metai. Prieš 20 metų jis baigė profesinę duonos kepėjo mokyklą. Po to beveik dešimtmetį keliavo per skirtingus Prancūzijos regionus, skirtingas kepyklas, kuriose duonos kepimo meistrai dalijasi savo žiniomis (Tour de France). Tik praėjęs šį ilgą kelią Mathieu tapo meistru kepėju, kuris ne tik vysto savo kepyklos verslą, bet ir dalijasi žiniomis su jaunaisiais pameistriais. Vieną ruginės “Laumžirgės duona” (Rasa Ilinauskaitė) kepaliuką išmainėme į 10 Mathieu duonos kepaliukų ir keliavome į Junas akmenų karjerą.
Mus pasitinka Damery, angliškai kalbantis ir kaubojiška skrybele pasipuošęs pusamžis vyriškis. Jis mums atvėrė dar kelis visai neįsivaizduojamus pasaulius.
Daugybę šimtmečių gyvuojantis akmens karjeras. Šalia Junas kaimelis, kuris visas pastatytas iš vietos akmenų. Karjeras atveria viską: šimtmečių akmenskaldžių istoriją, ekonominius ryšius su kaimynais, pasaulėžiūrą ir kultūrą. Dabar šiame karjere vyksta įvairių šalių akmenskaldžių ir akmens menininkų plenarai, tarptautinis džiazo festivalis kurio senoje afišoje radome ir saksofonininką Petrą Vyšniauską, kurio pavardė įamžinta ir kaip vienos Junas gatvių pavadinimų.
Šalia atrandame akmeninę palapinę, kurioje telpa visas akmenskaldžių pasaulis. Šalia vaikai žaidžia kvadratą, o pensininkai mėto petankę. Idiliškas kaimo bendruomenės gyvenimas.
Damery mus veda gatvele link Comptoir de Junas – į vietos gyventojų kooperatyvo, vietos produktų parduotuvėlę. Su azartu puolėme joje apsipirkti kelių dienų būsimai viešnagei kalnų kaimelyje. Patenkinus pirkimo aistrą Damery mums pasakoja, kad prieš keletą metų kaimelyje užsidarė baras, paskui parduotuvė…. Ir tik 300 vietos gyventojų susimetus po 50 eurų, suformuotas kooperatinės parduotuvės startinis kapitalas, pavirtęs pačių gyventojų valdoma parduotuve, kurioje randame produktus kurių nori vietiniai gyventojai. Jei mūsų krepšiai nebūtų pilni puikaus asortimento, kokybės ir kainos produktų, nepatikėtumėme pernelyg gražia istorija. Istorija, kuri įkvepia….
Apsvaigę nuo įspūdžių, vingiuotais ir siaurais kalnų keliukais aklinoje tamsoje pasiekiam Sainte Matguerit Lafigere kleboniją, kurioje įkurtas municipalinis piligrimų viešbutėlis. Iki rytojaus.
Parašykite komentarą