Dzūkai stato laivą – skamba kaip tūlo dzūkelio juokelis. Bet, atrodo, dalykas darosi rimtas.
Svajonė užgimė viešint pas „Sodžiaus meistrus“ Rūdiškėse. Tvirtėjo ir brendo piligriminėje kelionėje Sainte Marguerit Lafigere kalnų kaimelyje Prancūzijoje. Gūdų vasario 8-osios rytą 6 vyrai (vien tik vyrai!) Mariaus autobusėliu tamsintais langais leidosi į paslaptingą kelionę. „Dzūkijos meistrų gildijos“ nariai išsiruošė į Marių kraštą.
„Jei kas prieš kelionę ir pasidalino savo slapta žinia apie laivą, tai iš to aplinkiniai tik juokėsi. Na, tie vyrai niekad nesubręsta. Kaip vaikučiai – svajoja apie laivą”, – tik pajudėjus pasakojo Žanas.
Kad būtų mažiau juokų, išvykome patamsy ir grįžome kai niekas nematė. Leidomės paskui svajonę kada nors iškelti burę, atrasti nežinomą pasaulį, parvežti namo pasakojimus apie užburtą milžinų ir gnomų pasaulį.
Grįžome įsitikinę – tikrai statysim laivą. Plauksim genami palankaus vėjo Nemunu iš Merkinės į Druskininkus. Plauksim ir pasroviui į Alytų, Birštoną. O įgudę ir Kuršių marių regatoje plauksim greta medinių burinių laivyno flotilės.
Kelionėje
Pirmiausia sustojam Jurbarke. Aidas mums parodo ir papasakoja apie sielininkų valtis. Čiupinėjam, žiūrim ir dūsaujam. Nors lauke žvarbu, žieminis vėjas pučia, galvos kaista beklausant kaip sielininkų valtys plaukė burių pagalba iš Rusnės į Jurbarką. Prieš srovę! 150 km! Tik pakvaišusio buriuotojo tai nenustebintų. Na, gal dar Žygimantas iš Merkinės ramiai klausosi.
Čia tas, kuris mums buria, kad Nemuno pakrantės buvo plikos ir nutryptos nuo basakojų pirklių, tempiančių savo vytines iš Karaliaučiaus į Merkinę ir aukščiau Nemunu. Tose vytinėse užjūrio vyno statinės ir Venecijos stiklo pūtiniai gabenti. Viskas – karaliui Vazai ir jo dvariškiams, dominikonų vienuoliams ir svajokliams miškų lietuviams, kurie jautį lengva ranka išmainytų į stiklo taurę, pilną burgundiško vyno.
Aidas parodo, kaip prie valties pritvirtinti 10kw galios variklį. Būtina tais atvejais, kai vėjas nepalankus ir dar ant kranto grūmodama laukia žmona su verkiančiais vaikais. Fantazija puikiai dera su meistro racionalumu. Sielininko valties brėžinius su Aidu mainom į „pagerintą“ Dzūkijos keliautojo lauknešėlį. Litras „Laumės ašarų“ padės geriau prisiminti, kad viską darom tik dėl savo moterų.
Antra stotelė – Švėkšnoje. Laivų meistras Vaidotas mus pasitinka rankose laikydamas storą vokišką knygą. Joje detaliai aprašyti ir nupaišyti medinių burinių kuršmarių ir Baltijos jūros laivų brėžiniai. Pavydžiai vartom knygą. Džiugas iškart ją randa „Amazon“ už 121 eurą. Nutariam, jog vėliau spręsim, ką daryti. Kol kas klausom Vaidoto gyvenimo istorijos ir visi įsimenam jo žodžius: „Tikras laivų meistras pirmiausia yra buriuotojas!“.
Vaidoto dirbtuvėse išvystam pribloškiantį vaizdą. Čia ilsisi laivas „Dreverna“ – daugiau kaip 30 metrų ilgio, nežinia kokio tonažo. Apvalios šilto medžio formos taip ir kviečia liesti, glostyti ir gėrėtis. Arūno akys žybteli, veide – vos matoma šypsena. „Aš irgi noriu tokios…”, – jis sako. „Ne tu vienas…”, – kažkas pritaria pusbalsiu.
Vaidoto žodžiai kažkur nutolsta – nebegirdim. Mus užvaldo aistra. Atvėstam tik išėję į kiemą. Ten išrikiuoti keli remontuojami ir statomi naujai mediniai laivai. Kol vieni iš kompanijos apžiūrinėja mazgus, sujungimus, obliavimus, prileidimus, kiti, tuo tarpu, svarsto kaip padaryti 3D brėžinius. Kažkas jau galvoje konstruoja laivą, lyg katedrą.
Aš užuodžiu vėjo atneštą marių kvapą. Matau išsigaubusią burę čia pat. Išgirstu traukiamų tinklų teškenimą. Jau ruošiuosi kepti savo ką tik sugautą žuvį. Dalinsiuosi ja su bendražygiais. Sugrubusiomis rankomis pakelsiu krūtinės vidų deginančio ir sielą atveriančio gėrimo stiklinę. Tuoj…
Vaidotas pakviečia į dar vieną savo pasaulį. Jis kuria ir restauruoja vėtrunges. Vėtrungės buvo sumąstytos atskirti kurėnus, tarnavo kaip žvejų kontrolės priemonė. Galiausiai tapo ir laivų puošybos elementu. Begalinė fantazija, gyvos užburiančios spalvos – viskas jo rankų darbas. Norisi dar tiek visko apžiūrėti, išklausyti, pajausti ir suprasti. Bet Dzūkijos meistrų namie laukia moterys.
Su Vaidotu atsisveikinam žadėdami grįžti vasaros pabaigoje. Vyks medinių burinių Kuršių marių regatą. Atsistoti prieš vėją ir įkvėpti vandens purslų kvapo, pasisupti ant baltuojančių bangų ir plaukti nuolatinėje gyvenimo kelionėje. Žinant, kad viską darai tik tam, jog turėtum namus.
Juokiatės ir netikite, kad šitie dzūkai pastatys laivą? Dar ir kokį pastatys! Katedras Meistrai su pameistriais statė šimtmečiais. Gal mums pavyks greičiau…
Dzūkijos meistrų gildijos metraštininkas Valdas
2025 m. vasario 7 d.
Parašykite komentarą